1992 m. Jamesas Ivory perkėlė į ekraną dar vieną (prieš tai buvo „Kambarys su vaizdu", „Morisas") savo mėgstamo anglų rašytojo Edwardo Morgano Forsterio (1879--1970) romaną, parašytą 1910-aisiais. Tai buvo „Hovards Endas". Šiame elegantiškame, bet kartu ir pašaipiame filme rasime visas svarbias ir rašytojo, ir režisieriaus kūrybos temas -- apmąstymus apie klases, britų tradicijas ir sunkiai išreiškiamus jausmus. Keistas dalykas, nors herojai -- iš seniai praėjusio laiko, „Hovards Endas" neatrodo senamadiškas, nes netiesiogiai siūlo grįžti prie paskutiniais metais šiuolaikinių intelektualų plėtojamos epochų kaitos temos. Tik ta kaita, ko gero, dabar nebeatrodo tokia akivaizdi kaip Forsterio laikais. „Hovards Endas" nukelia į karaliaus Edvardo laikus ir rodo trijų šeimų likimus. Energingieji Vilkoksai -- turtingi kapitalistai prasimušėliai, jų turtas „pasidarytas" kolonijose. Neturtingi Bastai priklauso žemesnei viduriniajai! klasei, jiems nuolat padeda seserys Šlegel (jų pavardė -- ir nuoroda į romantizmą, ir į vokišką kilmę). Jos -- išsilavinusios, meniškos sielos, artimos Blumsberio grupei. Režisierių labiau domina būtent Margaretos (Emma Thompson) ir Helenos (Helena Bonham Carter) istorijos. Jų prasmingą ir kuklų, kupiną knygų, muzikos gyvenimą Londone sugriaus santykiai su turtingesniais ir žiauresniais Vilkoksais. Po savo draugės Rut Vilkoks (Vanessa Redgrave), kuri nori palikti Margaretai Hovards Endo dvarą, mirties Margareta ištekės už jos vyro Henrio (Anthony
... 
